GERA MUZIKA

Kas gali būt laisvės arčiau?
Kas gali būti daugiau?

Tarp nuleistų galvų, neaprašytų posukių
Ieškojau tobulybės – neradau net užuomazgų
Tikėjimas vedlys, neleisk jo versti negalia
Net jeigu neregėjai, nežinai kuo kvepia pergalė

Tegul ne viskas iš natų, tegul – neišvengiama
Ir tebūnie tai stebuklas – mes juo gyvename
Galim išeit. Ir tai neįvyks niekad
Arba čia ir dabar įrodyt – mes liekam

…net jeigu, tai tiesa…
Ir mums išties nepavyko
Mes sulauksim…
Nes mūsų geriausia dar neparašyta!

PRIEDAINIS

Tu privalai skambėt (x5)

Ką atsakytum, jei pripažinčiau – pavargau
Užtenka kiek yra, tiek to, nereikia daugiau
Ką atsakytum jei… nuspręsčiau paleisti
Pasauli, ar suprastum? Ar atleistum?

Kvailys nemato. Kvailumas teisia.
Ar tikrai mes per maži svajot? Per silpni keisti?
Prie „tos vienintelės“ kur matė ne tik stiprų
Ką pasakytum, jei pasaulis užtiltų?

Sėkme, laime, stiprybe, Tau rašau šią dainą
Leisk bent žvilgtelt dar… prieš tau išeinant
Dieve, nuprausk tuos pavargusius veidus
Kur beliks iš mūsų užsklandom nusileidus

Ir rodos nieko nėra… ko dar nebuvę
Ir nieko nieko nėra… ko jau nebus
Viršūnės ne amžinos. Jas nuplaus lietus
Bet kol kas tai laisvė. Ir ji apie mus

PRIEDAINIS

Tu privalai skambėt (x9)

Kaip pagarba!
Tėvo balse skamba!
Ir jei užkimsi pakeliui!
Sūnus užbaigs tavo dainą!
Kaip ilgesys!
Motinos akim tampa!
Ir neužkimt jau pakeliui!
Pakol mes – vienybe skambam…

Kas gali būti laisvės arčiau…
Kas gali būti daugiau…

Netgi vidury nakties mano ugnį užkurtum,
Žalios akys pakerės, tie vidurnakčio burtai.
Mūsų taurė sklidina – rankoj supasi, dega,
Laumė, miško ragana, kelią rodo ir veda.

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda,
Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo.
Turėsi palaukt, turėsi palaukt,
O kai pamatysi mane – pašauk.
Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda.

Net kai paliečia aušra mūsų ugnys rusena,
Akys žalios nejučia miško paslaptį seka.
Mūsų taurė vėl pilna – rankoj supasi, dega
Laumė, miško ragana, vėl man atima žadą.

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda,
Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo.
Turėsi palaukt, turėsi palaukt,
O kai pamatysi mane – pašauk.
Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda.
(x2)

Ir kai ateis naktis
Aš leisiu meilei išsiskleist
Užmerkusi akis
Kaip lietų įsileisiu
Virš laukų ir klonių
Nuskrisiu paskui vėją
Link dausų
Ant skraistės ir žvaigždžių
Ir leisiu tau ateit
Kai nieko nebelauksiu
Ir leisiu vėl išeit
Sakydama: “aš lauksiu”

Priedainis:
Tik tu man parašyk
Pabūk ligi aušros
Tik tu man paskaityk
Kol ryto saulė patekės
Ir naktį išsklaidys

Ir kai ateis naktis
Aš žvelgsiu tamsai į akis
Pavargusi nuleisiu
Tau galvą ant krūtinės

Priedainis:
Tik tu man parašyk
Pabūk ligi aušros
Tik tu man paskaityk
Kol ryto saulė patekės
Ir naktį išsklaidys

Aš jau nepakeliu minčių apie tave
Kaip obelis, apsunkusi nuo vaisių,
Užlaužiu tragiškai nusvirusias rankas,
O tu sakai: „Stovėk kaip stovi laisvė”.
O tu sakai: „Stovėk kaip stovi laisvė”.

Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,
Taip kaip uždaro vakarą naktis,
O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė“.
(x2)

O nesibaigianti kelionė į tave,
Jau kaip akmuo šalikelėj sukniubęs
Aš pilku vakaru lyg samanom dengiuos,
O tu sakai: „Eik taip kaip eina laisvė ”.
O tu sakai: „Eik taip kaip eina laisvė ”.

Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,
Taip kaip uždaro vakarą naktis,
O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė“.

---

Teksto autorius: Justinas Marcinkevičius